Mano istorija: pati perėjusi ugnį ir vandenį, dabar labiausiai noriu padėti kitiems

Aš esu Aušra Mickevičienė. Mama, žmona, draugė ir sėkmingą karjerą tarptautinėje įmonėje padariusi 43 metų moteris. Kitaip tariant, sėkmingas žmogus. Na, bent jau taip galvojau prieš septynerius metus. Būtent 2017 m. į mano širdį pirmąkart pasibeldė nerimas. Jis buvo visiškai man nebūdingas, svetimas ir labai atgrasus, todėl paliko gilų įspaudą mano ir artimųjų gyvenimuose.

Galvojau, kodėl aš – stipri, ambicinga ir sėkminga moteris – dabar esu sukaustyta išgąsčio ir baimės? Tada dar nebuvau pasiruošusi atsimerkti ir pamatyti, jog nepasotinamas alkis siekti aukščiausių rezultatų, noras užimti lyderio poziciją ir nudirbti visus pasaulio darbus iš tikrųjų ir buvo toji baimė, metai iš metų tyliai vedusi mane į stingdantį panikos atakų pasaulį.

Pirmoji mano akistata su panikos ataka įvyko dar 2017 metais. Patyriau vienas sunkiausių panikos atakų pagal psichoterapeutų naudojamą skalę.

Pati perėjau per ugnį ir vandenį ir įsitikinau, kad  Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta erdvės, kuri suburtų panikos atakas išgyvenančius žmones, jų artimuosius ir padėtų jiems atrasti pagalbą. Nebuvo erdvės, kurioje galėtume padėti vieni kitiems remdamiesi žmonių, patyrusių panikos atakas, patirtimi ir išgyenimais. Kur išmoktume gyventi be raminamųjų ir tiesiog nebijoti.

Programa „Be baimės" gimė iš didžiulio mano noro dalintis savo patirtimi ir padėti. Kai išgyvenusi juodžiausią periodą savo gyvenime galiausiai išmokau padėti sau, mano noras dalintis dar labiau sustiprėjo sužinojus, kad tokių žmonių, kaip aš, yra labai daug. Kaip teigia terapijos ir konsultavimo centro psichologas Rokas Saulevičius, panikos sutrikimą patiria maždaug 2-5 proc. žmonių, o moterys su šiuo sutrikimu susiduria 2-3 kartus dažniau nei vyrai.

Atvirai ir be pagražinimų dalinuosi savo asmenine kovos su panikos sutrikimu istorija bei jos metu atrastais metodais, nes tikiu, kad mano partirtis ne tik man, bet ir kitiems gali padėti atrasti taip trokštamą gijimo kelią.

Tad pirmiausia noriu tave užtikrinti: tavo gyvenimas vis dar gali būti lengvas ir ramus, lyg pirmasis drugelio skrydis pievoje.

Girdžiu patarimą: „Turi nebijoti, nes tai – praeis“. Bet kaip galima nebijoti, jei man yra baisu? Ir labai...

Atsidūriau ligoninės priimamajame. Buvau įsitikinusi, kad už akimirkos mirsiu arba, mažų mažiausiai, patirsiu infarktą, todėl visiškai nesitikėjau išgirsti diagnozę: „Nusiramink, tau tiesiog buvo panikos ataka". Okay, supratau. Kas toliau? O toliau – klaidinančios ramybės paieškos. Per septynerius kovos su panikos atakomis metus išgėriau visus gydytojų išrašytus vaistus, perskaičiau jų rekomenduotas knygas, aplankiau dešimtis skirtingų specialistų, išbandžiau šimtus skirtingų panikos įveikos metodų ir... pagaliau atradau tai, kas iš tikrųjų veikia.

Savo ramybę aš ir vėl atgavau Italijoje, Umbrijos regione, kuriame praleidau visą savo 2024-ųjų vasarą. Kalnai, žygiai, skaisti Pietų Europos saulė ir per daug metų atsirinktos veiksmingos kovos su panikos atakomis technikos padėjo man darsyk sužydėti. Visa tai įvyko, kai ryžiausi sustabdyti savo karjerą, išėjau iš geras sąlygas ir stabilias pajamas užtikrinančio darbo ir, susikrovusi lagaminą, atvykau gyventi į Italiją. Iš santaupų išsinuomojau autentišką namą Umbrijos regione, nuostabioje vietovėje tarp alyvmedžių giraičių ir šimtamečių ąžuolų, už poros valandų nuo Romos šurmulio. Ir čia pradėjau naują gyvenimo etapą, kuriame – begalinis mano ryžtas padėti atrasti išsvajotą vidinę ramybę ir kitiems.   

Mano kelyje buvo daugybė duobių ir gerai žinau, kaip sunku tuo keliu eiti vienai. Vis dėlto šis kliūčių ruožas atvedė mane pas jus – būsimus programos „Be baimės" dalyvius. Tad jeigu jūs šiuo metu kovojate su panikos sutrikimu, panikos atakomis arba nerimu, kviečiu atvykti pas mane į svečius, į mano susikurtą saugią erdvę, kurioje žmonės prisimena, ką iš tikrųjų reiškia gyventi ramiai.